Vertimas tarp lietuvių ir makedonų kalbų yra itin įdomus, tačiau kartu ir sudėtingas procesas. Nors abi kalbos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, jų struktūriniai keliai išsiskyrė prieš tūkstantmečius. Lietuvių kalba, kaip viena archajiškiausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, išlaikė sintetinę struktūrą su itin turtinga linksniavimo sistema. Tuo tarpu makedonų kalba, būdama pietų slavų kalba ir Balkanų kalbų sąjungos (Balkan Sprachbund) narė, nuėjo analitinės raidos keliu: ji beveik visiškai prarado linksnius, tačiau išvystė unikalią artikelio sistemą bei itin sudėtingą veiksmažodžio laiko ir nuosakų sistemą. Šiame straipsnyje apžvelgsime esminius šių kalbų skirtumus, vertimo ypatybes ir pateiksime praktinių gairių profesionaliems vertėjams.
Sintetinė lietuvių kalbos struktūra prieš analitinę makedonų kalbą
Didžiausias iššūkis vertėjui, verčiančiam iš lietuvių kalbos į makedonų, yra perėjimas nuo sintetinės prie analitinės kalbos modelio. Lietuvių kalboje žodžių ryšius sakinyje ir jų sintaksinius vaidmenis nurodo galūnės (septyni linksniai). Makedonų kalboje linksniavimo sistema yra beveik visiškai išnykusi (išskyrus kai kuriuos įvardžius ir sustabarėjusias formas), o jų funkcijas perėmė prielinksniai bei griežta žodžių tvarka sakinyje.
Pavyzdžiui, lietuvių kalbos naudininkas (kam?) arba kilmininkas (ko?) makedonų kalboje dažniausiai išreiškiamas naudojant prielinksnį на (na). Sakinys „Aš duodu knygą vargšui žmogui“ makedoniškai skambėtų kaip Му ја давам книгата на кутриот човек. Čia lietuviškas naudininkas „vargšui žmogui“ tampa prielinksnine konstrukcija на кутриот човек. Vertėjas privalo puikiai išmanyti makedonų kalbos prielinksnių sistemą, kad tiksliai perteiktų lietuviškų linksnių semantinius niuansus, nes netinkamas prielinksnio parinkimas gali visiškai pakeisti sakinio prasmę.
Žymimojo artikelio (postpozityvo) naudojimas makedonų kalboje
Lietuvių kalba neturi artikelių sistemos. Apibrėžtumas ar žinomas kontekstas lietuvių kalboje perteikiamas įvardžiuotinėmis formomis (pvz., „baltasis lokys“, „naujasis projektas“) arba tiesiog sakinio struktūra ir kontekstu. Makedonų kalba šiuo atžvilgiu yra unikali tarp slavų kalbų (kartu su bulgarų), nes turi prie daiktavardžio ar būdvardžio galo klijuojamus žymimuosius artikelius (postpozityvus).
Makedonų kalbos artikeliai skiriasi ne tik pagal giminę ir skaičių, bet ir pagal erdvės santykį (artumas, tolumas, neutralumas):
- -от, -та, -то, -те: neutralūs žymimieji artikeliai (pvz., книгата – knyga, apie kurią kalbama).
- -ов, -ва, -во, -ве: nurodo arti kalbėtojo esantį objektą (pvz., човеков – šis žmogus šalia manęs).
- -он, -на, -но, -не: nurodo toliau esantį arba matomą objektą (pvz., куќана – tas namas tenai).
Vertėjas turi ne tik suprasti lietuviško teksto kontekstą, bet ir tiksliai įvertinti kalbėtojo santykį su minimu objektu, kad parinktų tinkamą makedonų kalbos artikelio formą. Lietuviško teksto neutralumas dažnai reikalauja makedoniško neutralaus artikelio, tačiau vaizdinguose ar dialoginiuose tekstuose erdviniai artikeliai suteikia būtiną gyvumą ir tikslumą.
Klitiški įvardžiai ir dvigubas papildinys
Makedonų kalboje egzistuoja reiškinys, visiškai svetimas lietuvių kalbai – tai dvigubas papildinio reiškimas (angl. clitic doubling). Jei papildinys sakinyje yra žymimasis (turi artikelį arba yra asmenvardis), makedonų kalboje prieš veiksmažodį privaloma pavartoti trumpąją asmeninio įvardžio formą (klitiką), kuri dubliuoja tą papildinį.
Jei verčiame sakinį „Aš matau Joną“, lietuvių kalboje turime tiesioginį papildinį „Joną“. Makedoniškai negalima tiesiog pasakyti Јас го гледам Јован (aš jį matau Joną) be trumpojo įvardžio го. Šis dubliavimas taikomas tiek naudininko (netiesioginio papildinio), tiek galininko (tiesioginio papildinio) atveju. Verčiant iš lietuvių kalbos, būtina automatiškai atpažinti sakinio struktūrą ir makedonų kalboje sugeneruoti reikiamus klitikus tinkama tvarka. Tai viena iš sričių, kurioje nepatyrę vertėjai ar mašininio vertimo sistemos daro daugiausiai klaidų.
Veiksmažodžio laikai, aspektai ir renaratyvas
Lietuvių ir makedonų veiksmažodžių sistemos skiriasi iš esmės. Nors abiejose kalbose egzistuoja veiksmažodžio veikslo (eigos ir įvykio) kategorija, jų gramatinė realizacija skiriasi. Makedonų kalboje yra itin išplėtota praeities laikų sistema, apimanti aoristą (apibrėžtą praeities įvykį) ir imperfektą (apibrėžtą praeities eigą), taip pat kelias perfekto formas.
Dar vienas specifinis makedonų kalbos bruožas – renaratyvas (prekazanost) arba netiesioginė nuosaka. Jei lietuviškame tekste pasakojama apie įvykius, kurių liudininku kalbėtojas nebuvo (pvz., „Sakoma, kad jis išvyko“ arba naudojamos dalyvinės konstrukcijos „jis išvykęs“), makedonų kalboje tam naudojamos specialios veiksmažodžio formos su -л (l-forma) be pagalbinio veiksmažodžio сум (būti) trečiuoju asmeniu. Pavyzdžiui, skirtumas tarp Тој дојде (Jis atėjo – aš pats mačiau) ir Тој дошол (Jis [esą] atėjo – man kažkas sakė arba supratau iš pasekmių) yra esminis. Vertėjas privalo sekti lietuviško teksto modalumą ir informacijos šaltinio patikimumą, kad teisingai parinktų makedoniškas formas.
Dalyvinių konstrukcijų transformacija
Lietuvių kalba garsėja savo dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių gausa bei jų aktyviu naudojimu šalutiniams sakiniams keisti (pvz., „Grįžęs namo, jis pavalgė“, „Mums bėgant, pradėjo lyti“). Makedonų kalboje dalyvių sistema yra gerokai siauresnė. Nors joje yra veiksmažodinis prieveiksmis (pvz., читајќи – skaitant), jis naudojamas daug ribočiau.
Verčiant lietuviškas dalyvines konstrukcijas į makedonų kalbą, jas beveik visada reikia išskleisti į šalutinius sakinius su jungtukais кога (kai), откако (po to kai), бидејќи (kadangi) ir pan.
- Lietuviškai: Perskaitęs knygą, jis užgesino šviesą.
- Makedoniškai: Откако ја прочита книгата, тој го угасна светлото. (Po to kai perskaitė knygą...)
Šis struktūrinis pakeitimas reikalauja iš vertėjo lankstumo ir gebėjimo perkonstruoti sakinį taip, kad jis skambėtų natūraliai makedoniškai, išlaikant pradinį prasminį santykį.
Kultūrinis lokalizavimas ir raštas
Be gramatinių skirtumų, būtina atsižvelgti į kultūrinį ir ortografinį kontekstą:
- Kirilica: Makedonų kalba vartoja kirilicos alfabetą (sukurtą Šv. Klimento Ohridiečio pagrindu). Visi asmenvardžiai, vietovardžiai ir specifiniai terminai turi būti tiksliai transliteruojami pagal makedonų kalbos fonetines taisykles. Pavyzdžiui, lietuviškas „Šiauliai“ turėtų būti verčiamas kaip Шјаулиај arba pritaikomas pagal fonetinį skambesį.
- Kreipiniai ir mandagumas: Makedonijoje formalioje aplinkoje naudojama mandagumo forma daugiskaita (Вие), panašiai kaip lietuvių kalboje (Jūs). Tačiau makedonų kultūroje perėjimas prie neformaliojo bendravimo („ti“ – tu) kasdieniame gyvenime ar versle kartais vyksta greičiau nei Lietuvoje, nors oficialiuose dokumentuose būtina griežtai laikytis oficialaus stiliaus.
- Idiomų lokalizavimas: Bendri posakiai, susiję su gamta, žemdirbyste ar istoriniu kontekstu, abiejose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, lietuviškas posakis „prikabinti makaronus“ (meluoti, apgaudinėti) makedonų kalboje turi savo atitikmenį продава ветар и магла (pardavinėti vėją ir rūką) arba чука зелена слама.
Praktiniai patarimai sėkmingam vertimui
Siekdami užtikrinti aukščiausią vertimo iš lietuvių į makedonų kalbą kokybę, laikykitės šių taisyklių:
- Niekada neverskite pažodžiui dalyvinių konstrukcijų. Visada ieškokite galimybės jas paversti šalutiniais laiko, priežasties ar sąlygos sakiniais.
- Atidžiai valdykite prielinksnius. Kadangi makedonų kalboje linksnių nėra, prielinksnis atlieka visą semantinį darbą. Pasitikrinkite veiksmažodžių valdymą (rekciją) makedonų kalboje.
- Kontroliuokite klitikų tvarką sakinyje. Prisiminkite dvigubo papildinio taisykles. Klitikai turi būti išdėstyti griežta seka prieš veiksmažodį (arba po jo liepiamojoje nuosakoje).
- Naudokite patikimus žodynus. Kadangi tiesioginių lietuvių-makedonų kalbų žodynų yra labai mažai, dažnai tenka naudotis tarpinėmis kalbomis (pvz., rusų, anglų ar bulgarų). Būkite atsargūs su „netikraisiais vertėjo draugais“, ypač jei kaip tarpine kalba naudojatės kita slavų kalba.
- Atlikite galutinę peržiūrą su gimtakalbiu (native speaker). Tik gimtakalbis makedonas gali pajusti, ar sakinio struktūra, artikelių parinkimas bei intonaciniai akcentai skamba natūraliai ir sklandžiai.