Vertimas tarp lietuvių ir slovakų kalbų yra įdomus, tačiau nemažai iššūkių keliantis procesas. Nors abi kalbos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai ir pasižymi sintetine struktūra bei gausia fleksija, jos atstovauja skirtingoms šakoms: lietuvių kalba yra baltų, o slovakų – vakarų slavų kalba. Šis giminingumas, viena vertus, palengvina tam tikrų gramatinių kategorijų suvokimą, kita vertus – slepia daugybę struktūrinių bei leksinių spąstų, į kuriuos gali patekti net patyręs vertėjas. Siekiant užtikrinti aukščiausią vertimo kokybę, būtina nuodugniai suprasti abiejų kalbų gramatinius, sintaksinius ir kultūrinius skirtumus.
Gramatinių sistemų suderinamumas ir skirtumai
Tiek lietuvių, tiek slovakų kalbose daiktavardis vaidina pagrindinį vaidmenį, o jo santykį su kitais sakinio nariais nurodo linksnių sistema. Vis dėlto linksniavimo sistemos nėra identiškos, todėl tiesioginis žodis į žodį vertimas dažnai yra neįmanomas.
- Linksniai: Lietuvių kalba turi septynis pagrindinius linksnius (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas). Slovakų kalboje šauksmininkas (vokatív) šiuolaikinėje kalboje yra beveik išnykęs ir vartojamas tik archajiškuose posakiuose ar religiniuose tekstuose (pvz., Bože, Otče). Vietiniko (lokál) funkcijos slovakų kalboje visada reikalauja prielinksnio (pvz., o, v, na, po, pri), tuo tarpu lietuvių kalboje vietininkas dažniausiai vartojamas savarankiškai (pvz., „miške“ virs v lese).
- Giminė ir gyvumas: Lietuvių kalboje skiriamos vyriškoji ir moteriškoji giminės (būvardžiai ir įvardžiai turi ir beasmenę/niekatrąją giminę). Slovakų kalba turi tris pilnavertes daiktavardžių gimines: vyriškąją (mužský rod), moteriškąją (ženský rod) ir niekatrąją (stredný rod). Ypatingas iššūkis vertėjui – slovakų kalbos vyriškosios giminės skirstymas į gyvuosius (životné) ir negyvuosius (neživotné) daiktavardžius. Šis skirstymas lemia skirtingas galūnes naudininko, galininko ir įnagininko linksniuose bei daro įtaką būdvardžių derinimo taisyklėms daugiskaitoje.
Veiksmažodžio aspektai ir laikų sistemos
Veiksmažodis slovakų kalboje reikalauja ypatingo dėmesio dėl veiksmo rūšies (aspekto) kategorijos. Slovakų kalboje, kaip ir kitose slavų kalbose, veiksmažodžiai griežtai skirstomi į eigos (nedokonavý vid) ir įvykio (dokonavý vid) aspektus. Nors lietuvių kalboje taip pat egzistuoja šis skirtumas (pvz., „rašyti“ ir „parašyti“), slovakų kalboje tai yra griežtai formalizuota sistema, veikianti visą laikų paradigmą.
Slovakų kalboje būsimasis laikas sudaromas skirtingai priklausomai nuo veiksmažodžio aspekto. Eigos veiksmažodžiai būsimąjį laiką sudaro analitiškai, naudojant pagalbinį veiksmažodį byť būsimajame laike (pvz., budem písať – „rašysiu / būsiu berašąs“), o įvykio veiksmažodžiai būsimąjį laiką išreiškia paprastomis esamojo laiko formomis (pvz., napíšem – „parašysiu“). Vertėjas privalo tiksliai įvertinti originalo teksto semantinį atspalvį, kad parinktų tinkamą aspektų porą.
Taip pat svarbu paminėti praėjusio laiko formas. Slovakų kalboje praėjęs laikas yra analitinis – jis sudaromas iš asmenuojamosios pagalbinio veiksmažodžio byť formos esamajame laike (pirmajam ir antrajam asmeniui) ir veiksmažodžio L-formos, kuri kinta giminėmis (pvz., vyriškoji giminė písal som, moteriškoji písala som, niekatroji písalo som). Trečiajame asmenyje pagalbinis veiksmažodis nevartojamas (pvz., písal, písala, písalo). Lietuvių kalbos vientisasis praėjęs laikas (rašiau, rašei, rašė) turi būti tiksliai konvertuojamas, išlaikant subjektų giminių suderinamumą slovakų kalboje.
Sintaksė ir enklitikų tvarka sakinyje
Vienas iš didžiausių struktūrinių skirtumų, su kuriais susiduria vertėjai iš lietuvių į slovakų kalbą, yra vadinamųjų enklitikų (trumpųjų nekirčiuotų žodelių) išsidėstymas sakinyje. Slovakų kalboje galioja griežta taisyklė, kad enklitikai turi užimti antrąją loginę vietą sakinyje (pagal Vackernagelė dėsnį).
Prie enklitikų priskiriami:
- Pagalbinio veiksmažodžio byť formos praėjusiame laike (som, si, sme, ste) bei tariamojoje nuosakoje (by).
- Sangąžiniai įvardžiai sa, si.
- Trumposios asmeninių įvardžių formos naudininko ir galininko linksniuose (mi, ti, mu, jej, si, ho, ju, ich, im, nám, vám).
Jei lietuvių kalboje žodžių tvarka yra palyginti laisva (pvz., „Aš tau tai daviau vakar“ arba „Vakar aš tau tai daviau“), slovakų kalboje enklitikai privalo būti išrikiuoti tam tikra tvarka antrojoje sakinio pozicijoje: Včera som ti to dal (vakar + pagalbinis veiksmažodis + trumpasis įvardis naudininke + parodomasis įvardis + pagrindinis veiksmažodis). Šios sintaksinės struktūros nepaisymas yra viena dažniausių klaidų, kurias daro nepatyrę vertėjai, o netinkama tvarka slovakakalbiam skaitytojui skamba itin nenatūraliai.
„Netikrieji vertėjo draugai“ (False Friends)
Kadangi lietuvių kalboje yra daug istorinių slavizmų (skolinių iš lenkų, rusų ar baltarusių kalbų), o slovakų kalba priklauso slavų kalboms, vertėjui gali kilti pagunda pasikliauti fonetiškai panašiais žodžiais. Tai itin pavojinga zona, vadinama leksiniais homonimais arba „netikraisiais vertėjo draugais“.
Keletas pavyzdžių:
- Ruda: Lietuvių kalboje tai yra spalva (ruda), o slovakų kalboje ruda reiškia rūdą (naudingąją iškaseną). Ruda spalva slovakų kalboje yra hnedá.
- Kraj: Slovakų kalboje kraj reiškia regioną, kraštą arba administracinį vienetą (taip pat duonos kampelį), o lietuvių kalbos žodis „kraštas“ gali reikšti ir šalį, ir ribą, kraštinę. Kontekste būtina parinkti tinkamą atitikmenį (pvz., krajina – šalis, okraj – pakraštys).
- Búda: Slovakų kalboje búda reiškia ne tik šuns būdą, bet ir nedidelį lauko namelį, kioską ar prekybinį vagonėlį.
- Čerstvý: Nors daugelyje slavų kalbų šis žodis reiškia „džiūstantį“ ar „seną“ (pvz., rusų čerstvyj – sužiedėjęs), slovakų kalboje čerstvý reiškia „šviežias“ (pvz., čerstvý chlieb – šviežia duona).
Lokalizacija ir kultūrinis kontekstas
Sėkmingas vertimas neapsiriboja vien gramatika ir leksika. Norint, kad tekstas slovakų kalba skambėtų natūraliai, būtina atsižvelgti į kultūrinius skirtumus ir lokalizacijos reikalavimus:
- Mandagumo formos: Tiek lietuviai, tiek slovakai naudoja kreipinį „Jūs“ (slovakų kalboje – vykane, t. y. kreipimasis daugiskaitos antruoju asmeniu: Vy). Tačiau slovakų kalboje kreipiantis oficialiai mandagumo įvardis Vy visada rašomas didžiąja raide, o derinamas veiksmažodis praėjusiame laike turi atitikti asmens giminę (pvz., kreipiantis į vyrą: Vy ste prišli, į moterį: Vy ste prišla).
- Tikriniai vardai ir moterų pavardės: Slovakų kalboje galioja griežta tradicija moterų pavardes adaptuoti pridedant priesagą -ová (pvz., Merkel -> Merkelová, Grybauskaitė -> Grybauskaitová). Vertime svarbu įvertinti leidinio tipą: oficialiuose dokumentuose ir žiniasklaidoje ši priesaga yra standartas, padedantis slovakų kalbos gramatikai identifikuoti moteriškąją giminę ir linksniuoti pavardę.
- Matavimo vienetai ir skyryba: Slovakų kaljoje skaičiai grupuojami naudojant tarpus (pvz., 10 000), o dešimtainės dalys skiriamos kableliu (pvz., 5,5). Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į kabutes: slovakų kalboje naudojamos apatinės ir viršutinės kabutės („asociacijos“), panašiai kaip ir lietuvių kalboje, tačiau skiriasi brūkšnių ir tarpų naudojimo taisyklės prie kai kurių skyrybos ženklų.
Praktiniai patarimai profesionaliam vertimui
Siekdami užtikrinti nepriekaištingą vertimo kokybę iš lietuvių į slovakų kalbą, laikykitės šių pagrindinių taisyklių:
- Sintaksės restruktūrizavimas: Niekada nepalikite pažodinio lietuviško sakinio modelio. Visada raskite pagrindinį veiksmažodį ir pagal jį išrikiuokite enklitikus į antrąją sakinio poziciją.
- Aspekto tikrinimas: Kiekvieną kartą versdami veiksmažodį praeities ar ateities kontekste įsitikinkite, ar veiksmas yra baigtinis (įvykio aspektas), ar besitęsiantis (eigos aspektas), ir pasirinkite atitinkamą slovakų kalbos prefiksą arba pagrindinį žodį.
- Giminių derinimas su niekatrąja gimine: Slovakų kalboje niekatroji giminė yra itin dažna. Verčiant lietuviškus beasmenius sakinius (pvz., „svarbu žinoti“, „buvo šilta“), slovakų kalboje būtina naudoti niekatrosios giminės būdvardžių ar veiksmažodžių formas (pvz., je dôležité vedieť, bolo teplé / bolo teplo).
- Terminologijos tikslumas: Naudokitės patikimais slovakų kalbos žodynais, tokiais kaip Slovakijos mokslų akademijos Jazykovedný ústav Ľudovíta Štúra ištekliai (slovník.juls.savba.sk), kurie padeda patikrinti žodžių kirčiavimą, valdymą, aspektų poras bei naujausius terminologinius standartus.
Apibendrinant galima teigti, kad vertimas iš lietuvių į slovakų kalbą reikalauja ne tik puikaus abiejų kalbų žodyno valdymo, bet ir gilaus gramatinių struktūrų bei sintaksinių taisyklių išmanymo. Tik kruopštus dėmesys detalėms, enklitikų kontrolei ir kultūrinei lokalizacijai leidžia sukurti tekstą, kuris slovakų skaitytojui skambės taip, tarsi būtų parašytas gimtąja kalba.