Vertimas tarp lietuvių ir italų kalbų yra nepaprastai įdomus, bet tuo pat metu ir reikalaujantis didelių pastangų procesas. Šis dviejų kalbų derinys sujungia visiškai skirtingos kilmės ir sandaros sistemas: sintetinę, archajišką baltų grupės lietuvių kalbą ir analitinę, labai melodinę romanų grupės italų kalbą. Norint išgauti natūraliai skambantį, tikslų ir stilistiškai nepriekaištingą vertimą, nepakanka tik puikiai mokėti abiejų kalbų leksiką. Vertėjas privalo atlikti gilų gramatinių formų, sakinio struktūros ir kultūrinio konteksto pritaikymą (lokalizavimą). Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius vertimo iššūkius bei pasidalinsime naudingais patarimais, padedančiais pasiekti geriausią rezultatą.
1. Linksnių ir prielinksnių sistemos darna
Lietuvių kalboje daiktavardžių ryšiai sakinyje išreiškiami linksniais – turime septynias skirtingas galūnių sistemas. Italų kalba, atvirkščiai, yra praradusi lotynų kalbos linksnius, todėl visi šie santykiai yra perduodami per prielinksnius (it. preposizioni). Vertėjui tai reiškia nuolatinį galūnių konvertavimą į prielinksnines konstrukcijas. Pažvelkime, kaip lietuviški linksniai transformuojasi į italų kalbos struktūras:
- Kilmininkas (Ko?): Dažniausiai atitinka prielinksnį di (kilmė, nuosavybė). Pavyzdžiui, „vaiko žaislas“ tampa il giocattolo del bambino. Tačiau jei išreiškiamas dalis (dalies kilmininkas), italų kalboje vartojamas dalusis artikelis (pvz., „noriu duonos“ – voglio del pane).
- Naudininkas (Kam?): Beveik visada verčiamas prielinksniu a. Pavyzdžiui, „atiduoti mokytojui“ verčiama kaip consegnare all'insegnante.
- Galininkas (Ką?): Kadangi tai tiesioginis objektas, italų kalboje jis jungiamas be jokio prielinksnio. Pavyzdžiui, „skaitau knygą“ – leggo un libro.
- Įnagininkas (Kuo?): Tai labai lankstus linksnis lietuvių kalboje, kuris priklausomai nuo konteksto italų kalboje reikalauja skirtingų prielinksnių. Jeigu kalbama apie įrankį ar priemonę, vartojamas prielinksnis con (pvz., „rašyti pieštuku“ – scrivere con la matita). Jei nurodomas veikėjas pasyvioje konstrukcijoje, vartojamas prielinksnis da (pvz., „parašytas autoriaus“ – scritto dall'autore).
- Vietininkas (Kur?): Italų kalboje vietos santykiai yra labai detalizuoti ir priklauso nuo konkrečios vietos pobūdžio. Dažniausiai vartojami prielinksniai in (valstybės, didelės erdvės, tam tikros patalpos) arba a (miestai, specifinės vietos). Pavyzdžiui, „Lietuvoje“ – in Lituania, „Vilniuje“ – a Vilnius, „mokykloje“ – a scuola.
2. Nematomi artikelių spąstai
Lietuvių kalboje nėra artikelių. Mes daiktų apibrėžtumą suprantame iš konteksto arba naudodami įvardžius (pvz., „šitas“, „tas“). Italų kalboje artikeliai (it. articoli) yra privalomi ir atlieka labai svarbią funkciją. Vertėjas iš lietuvių kalbos privalo kiekvienam daiktavardžiui parinkti tinkamą artikelį:
- Žymimasis artikelis (it. articolo determinativo): Vartojamas, kai kalbama apie konkretų, jau žinomą objektą. Pavyzdžiui, „namas, kuriame gyvenu“ – la casa in cui vivo.
- Nežymimasis artikelis (it. articolo indeterminativo): Vartojamas, kai objektas minimas pirmą kartą arba yra neapibrėžtas. Pavyzdžiui, „pamačiau namą“ – ho visto una casa.
Be to, italų kalboje artikeliai derinami su giminėmis (vyriškoji ir moteriškoji) ir skaičiumi. Netinkamas artikelio pasirinkimas ne tik skamba nenatūraliai, bet gali visiškai iškreipti prasmę arba sukurti dviprasmybę.
3. Veiksmažodžių laikų ir nuosakų asimetrija
Italų kalbos veiksmažodžio sistema pasižymi ypatingu laikų ir nuosakų turtingumu, kuriam lietuvių kalboje kartais trūksta tiesioginių atitikmenų. Ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas praeities laikų parinkimui:
- Passato Prossimo prieš Imperfetto: Lietuvių kalbos būtasis kartinis laikas italų kalboje gali būti verčiamas dvejopai. Jeigu veiksmas buvo vienkartinis, baigtas praeityje ir turi ryšį su dabartimi, vartojamas Passato Prossimo (pvz., „aš pavalgiau“ – ho mangiato). Jeigu aprašoma tęstinė būsena, fonas ar pasikartojantis veiksmas praeityje, būtina vartoti Imperfetto (pvz., „kai buvau vaikas, daug žaidžiau“ – quando ero bambino, giocavo molto).
- Jungiamoji nuosaka (it. congiuntivo): Tai viena sudėtingiausių italų kalbos gramatikos temų. Ši nuosaka vartojama šalutiniuose sakiniuose po veiksmažodžių, išreiškiančių nuomonę, abejonę, jausmus ar norus (pvz., „manau, kad“, „noriu, kad“). Lietuvių kalboje tokiose konstrukcijose dažnai pakanka tiesioginės nuosakos su jungtuku „kad“. Pavyzdžiui, sakinys „Tikiuosi, kad jis ateis“ italų kalboje reikalauja congiuntivo: Spero che lui venga (ne viene).
4. Sintaksė, žodžių tvarka ir sakinių skaidymas
Lietuvių kalbos žodžių tvarka sakinyje yra laisva – galime keisti žodžių vietas norėdami sukurti loginį kirtį ar emocinį atspalvį. Italų kalboje, nors ji yra lankstesnė nei anglų ar vokiečių kalbos, žodžių tvarka vaidina svarbesnį vaidmenį. Pagrindinė sakinio struktūra yra SVO (veiksnys - tarinys - papildinys).
Lietuviškam stiliui būdingi ilgi sakiniai su gausiomis dalyvinėmis, pusdalyvinėmis ar padalyvinėmis konstrukcijomis. Verčiant į italų kalbą, pažodinis tokių konstrukcijų perkėlimas dažnai padaro tekstą sunkiai suprantamą ir perkrautą. Profesionalus vertėjas tai darydamas turi gebėti skaidyti ilgus lietuviškus sakinius į kelis trumpesnius arba transformuoti dalyvines konstrukcijas į šalutinius sakinius su jungtukais (pvz., mentre, dopo che, poiché).
5. Kultūriniai niuansai ir lokalizacija
Sėkmingas vertimas neįsivaizduojamas be kultūrinio konteksto perkėlimo. Verčiant iš lietuvių į italų kalbą išryškėja keli esminiai kultūriniai skirtumai:
- Kreipiniai ir mandagumo formos: Oficialiame bendravime lietuvių kalboje vartojamas įvardis „Jūs“. Italų kalboje tam naudojamas trečiasis asmuo (įvardis Lei). Labai svarbu užtikrinti, kad visi veiksmažodžiai ir susiję įvardžiai tekste būtų suderinti pagal šią formą.
- Idiomos ir frazeologizmai: Pažodinis posakių vertimas dažniausiai neturi jokios prasmės. Pavyzdžiui, lietuviškas posakis „pilti iš tuščio į kiaurą“ italų kalboje turi savo atitikmenį pestare l'acqua nel mortaio (trinti vandenį grūstuvėje). Vertėjas privalo ieškoti kultūrinių ir prasminių atitikmenų, o ne versti žodžius pažodžiui.
- Teksto tonas ir temperamentas: Italų kalba natūraliai yra ekspresyvesnė, mandagesnė ir labiau linkusi į išplėstus mandagumo išsireiškimus, ypač verslo korespondencijoje. Lietuviškas tiesmukumas ir lakoniškumas italų kalbos tekste gali atrodyti šaltas ar net grubus. Todėl vertėjas turi pritaikyti stilių, kad jis atitiktų italų kalbos etiketo normas.
6. Patarimai vertėjams praktikoje
Norintiems pasiekti aukščiausią vertimo kokybę, rekomenduojama vadovautis šiomis gairėmis:
- Nuolat tikrinkite veiksmažodžių valdymą: Italų kalboje daugelis veiksmažodžių reikalauja specifinio prielinksnio prieš bendratį (pvz., decidere di fare, cominciare a fare). Tai viena dažniausių klaidų.
- Naudokitės patikimais vienkalbiais žodynais: Užuot pasikliovę vien tik dvikalbiais žodynais, prasmės niuansus tikrinkite tokiuose šaltiniuose kaip Vocabolario Treccani arba Zingarelli.
- Atkreipkite dėmesį į dvigubą neigimą: Italų kalboje dvigubas neigimas yra taisyklingas ir privalomas (pvz., non fa mai freddo – niekada nebūna šalta), priešingai nei kai kuriose kitose Europos kalbose, nors lietuvių kalboje dvigubas neigimas taip pat vartojamas. Vis dėlto jų derinimas turi savitų taisyklių.
- Redagavimas gimtąja kalba: Jeigu išverstas tekstas bus viešai publikuojamas, primygtinai rekomenduojama, kad jį peržiūrėtų redaktorius, kuriam italų kalba yra gimtoji (it. madrelingua). Tai padės išvengti stilistinio dirbtinumo ir užtikrins visišką teksto natūralumą.
Vertimas iš lietuvių į italų kalbą yra tiltas tarp šiaurietiško santūrumo ir pietietiškos ekspresijos. Tik suprasdamas šiuos giluminius skirtumus, vertėjas gali sukurti tekstą, kuris italų skaitytojui skambės artimai ir suprantamai.