Vertimas tarp dviejų skirtingoms šakoms priklausančių, tačiau bendrą indoeuropiečių prokalbės kilmę turinčių kalbų – baltų grupės lietuvių ir pietų slavų grupės serbų – yra itin sudėtingas procesas. Nors abi kalbos išlaikė archajišką sintaksinę struktūrą, gausią fleksiją ir sudėtingą linksniavimo bei asmenavimo sistemą, tiesioginis žodis į žodį vertimas yra neįmanomas. Norint pasiekti nepriekaištingą vertimo kokybę, būtina suprasti ne tik leksinius atitikmenis, bet ir giliuosius gramatikos, sintaksės bei kultūrinius abiejų visuomenių skirtumus.
Morfologiniai panašumai ir linksniavimo sistemų ypatumai
Lietuvių ir serbų kalbos pasižymi tuo, kad abi turi septynis linksnius. Serbiškieji linksniai (nominativ, genitiv, dativ, akuzativ, vokativ, instrumental, lokativ) funkcine prasme iš dalies sutampa su lietuvių kalbos vardininku, kilmininku, naudininku, galininku, šauksmininku, įnagininku ir vietininku. Tačiau jų vartosenos dėsningumai skiriasi:
- Vietininkas ir lokatyvas: Lietuvių kalbos vietininkas dažniausiai reikalauja grynosios formos be prielinksnio (pavyzdžiui, „miške“, „namuose“). Serbų kalboje lokatyvas (lokativ) yra išskirtinai prielinksninis linksnis – jis niekada nevartojamas be prielinksnių, tokių kaip u, na, o, pri, po (pavyzdžiui, „u šumi“, „u kući“).
- Įnagininkas: Lietuvių kalboje įrankiui ar priemonei reikšti naudojamas grynas įnagininkas („rašau rašikliu“). Serbų kalboje šiuo atveju vartojamas grynas instrumentalas (pišem olovkom), tačiau jei kalbama apie bendrabūvį ar partnerystę, būtina pridėti prielinksnį sa (idem sa prijateljem – „einu su draugu“). Vertėjui svarbu nesumaišyti šių konstrukcijų, nes prielinksnio pridėjimas ten, kur jo nereikia, visiškai pakeičia prasminį atspalvį.
- Šauksmininkas (Vokativ): Serbų kalboje šauksmininkas išlieka itin gyvas ir aktyviai naudojamas kasdienėje kalboje, kreipiantis tiek į vyrus, tiek į moteris (pvz., prijatelju!, Marija!). Lietuvių kalboje šauksmininkas taip pat vartojamas, tačiau šiuolaikinėje šnekamojoje kalboje pastebima tendencija jį keisti vardininku. Versdamas į serbų kalbą, vertėjas privalo išlaikyti vokatyvą, kad dialogas skambėtų natūraliai.
Veiksmažodžio veikslo ir laikų derinimo problemos
Tiek lietuvių, tiek serbų kalbose veiksmažodžiai skirstomi pagal veikslą į eigos (nebaigtinius) ir įvykio (baigtinius). Vis dėlto, šių veikslų raiška ir derinimas su laikais turi esminių skirtumų:
Lietuvių kalba turi keturis pagrindinius laikus: esamąjį, būsimąjį, būtąjį kartotinį ir būtąjį dažninį. Serbų kalbos laikų sistema formaliai yra gerokai turtingesnė, ypač praeities raiškos priemonėmis. Nors šiuolaikinėje serbų kalboje dominuoja sudėtinis praeities laikas (perfekat), literatūriniame stiliuje bei tam tikruose kontekstuose vis dar aktyviai vartojami aoristas (aorist) ir imperfektas (imperfekat). Būtasis dažninis laikas, kuris lietuvių kalboje išreiškiamas priesaga „-dav-“ (rašydavo, skaitydavo), serbų kalboje neturi tiesioginio morfologinio atitikmens. Tokiais atvejais vertėjas privalo naudoti eigos veikslo veiksmažodžius praeities laike arba pasitelkti papildomus leksinius elementus (pavyzdžiui, konstrukcijas su obično – „paprastai“, često – „dažnai“).
Taip pat skiriasi būsimojo laiko sudarymas. Lietuvių kalboje būsimasis laikas yra vientisas (rašysiu, darysiu), o serbų kalboje jis sudaromas pagal dvi taisykles (Futur I), naudojant pagalbinį veiksmažodį hteti trumpąsias formas (ću, ćeš, će...) ir pagrindinio veiksmažodžio bendratį. Priklausomai nuo žodžių tvarkos sakinyje, bendraties galūnė gali susilieti su pagalbiniu veiksmažodžiu (pvz., raditi + ću = radiću) arba išlikti atskira (pvz., ja ću raditi). Tai reikalauja ypatingo vertėjo dėmesio sintaksinėms taisyklėms.
Klizių (enklitikų) tvarkos taisyklė – didžiausias sintaksės iššūkis
Viena iš dažniausių klaidų, kurias daro nepatyrę vertėjai, yra neteisingas enklitikų išdėstymas serbų kalbos sakinyje. Serbų kalboje galioja griežtas vadinamasis Wackernagelio dėsnis, nurodantis, kad nekirčiuoti trumpieji žodeliai (įvardžiai mi, ti, mu, ga, se ir pagalbiniai veiksmažodžiai sam, je, su, ću) privalo stovėti antrojoje sakinio pozicijoje (iškart po pirmojo prasminio žodžio arba frazės).
Lietuvių kalbos sintaksė yra laisva, todėl įvardžius ir pagalbinius žodžius galime dėlioti gana lanksčiai, siekdami pabrėžti tam tikrą sakinio dalį. Serbiškoje sintaksėje toks lankstumas neleidžiamas. Pavyzdžiui, sakinys „Aš tau jį vakar daviau“ lietuviškai skamba natūraliai bet kokia tvarka, o serbų kalboje vienintelė teisinga klizių seka yra: Ja sam ti ga juče dao (kur sam, ti, ga seka iškart po subjekto Ja griežta tvarka: pagalbinis veiksmažodis -> datyvo įvardis -> akuzatyvo įvardis). Klizių tvarkos nesilaikymas iškart išduoda ne gimtąja kalba parašytą tekstą.
Dvigubas raštas: kirilika ir lotyniška abėcėlė
Serbų kalba pasižymi unikaliu sociolingvistiniu reiškiniu – digrafija. Oficialiai ir lygiateisiškai naudojamos dvi rašto sistemos: kirilika (ćirilica) ir lotyniška abėcėlė (latinica). Versdamas iš lietuvių kalbos, specialistas privalo tiksliai žinoti tikslinę teksto auditoriją ir paskirtį:
- Valstybiniai ir teisiniai dokumentai: Serbijos Respublikos konstitucija numato, kad valstybės institucijų lygmeniu oficialus raštas yra kirilika. Visi teisiniai dokumentai, sertifikatai, sutartys, teismų sprendimai turi būti pateikiami kirilika.
- Verslas, technologijos ir internetas: Komercinėje erdvėje, rinkodaros tekstuose, interneto svetainėse ir neformalioje komunikacijoje lotyniška abėcėlė yra itin paplitusi ir dažnai netgi populiaresnė dėl geresnio suderinamumo su tarptautinėmis sistemomis.
Vertėjas privalo ne tik mokėti abi rašto sistemas, bet ir gebėti tiksliai transliteruoti specifinius serbų kalbos garsus (tokius kaip ć, č, đ, dž, š, ž) išvengiant kodavimo klaidų, kurios gali iškraipyti asmenvardžius ar geografinius pavadinimus.
Kultūrinė lokalizacija ir netikrieji vertėjo draugai
Sėkmingas vertimas neapsiriboja vien gramatika – būtina pritaikyti tekstą kultūriniam kontekstui. Serbų kalboje yra daug kultūrinių realijų, kurios lietuvių kultūroje neturi tiesioginių ekvivalentų. Pavyzdžiui, tradicinė serbų šventė Slava (šeimos globėjo šventojo diena) negali būti verčiama tiesiog kaip „vardadienis“ ar „gimtadienis“, nes tai turi gilią religinę ir socialinę prasmę. Tokiais atvejais geriausia palikti originalų terminą ir pridėti trumpą paaiškinimą išnašoje.
Taip pat egzistuoja leksinių spąstų (netikrųjų vertėjo draugų). Kadangi abi kalbos priklauso indoeuropiečių šeimai, kai kurie žodžiai skamba panašiai, tačiau reiškia visiškai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, serbiškas žodis trudna reiškia „nėščia“, nors lietuviui gali kelti asociacijas su „sunkumu“ ar „triūsu“. Kitas pavyzdys – žodis slovo, kuris serbų kalboje reiškia „raidė“, o ne „žodis“ (serbiškai „žodis“ yra reč).
Praktiniai patarimai profesionaliam vertimui
Siekiant užtikrinti aukščiausią vertimo iš lietuvių į serbų kalbą kokybę, rekomenduojama vadovautis šiomis taisyklėmis:
- Visada išanalizuokite tikslinės auditorijos geografinę vietą. Nors serbų kalba yra standartizuota, Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Juodkalnijos teritorijose esantys serbų kalbos variantai gali turėti nedidelių leksinių bei ortografinių skirtumų (ekavica ir ijekavica).
- Naudokite patikimus dvikalbius ir aiškinamuosius žodynus, o sudėtingais atvejais pasitelkite lygiagrečiųjų tekstų analizę, kad rastumėte natūraliausius serbiškus kolokacijų atitikmenis.
- Ypatingą dėmesį skirkite sakinio struktūrai ir klizėms – perskaitykite išverstą tekstą garsiai, kad įsitikintumėte, jog intonacija ir ritmas atitinka natūralią serbų kalbos tėkmę.
- Užtikrinkite, kad galutinį tekstą, ypač skirtą viešam publikavimui, peržiūrėtų gimtakalbis serbų kalbos redaktorius, išmanantis specifinę pramonės šaką.