Vertimas iš lietuvių kalbos į norvegų kalbą yra sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik puikaus abiejų kalbų žodyno valdymo, bet ir gilaus jų struktūrinių bei kultūrinių skirtumų supratimo. Lietuvių kalba, priklausanti indoeuropiečių kalbų šeimos baltų grupei, yra itin archajiška, sintetinė kalba su išvystyta linksniavimo sistema. Norvegų kalba yra germanų grupės kalba, kurios gramatinė struktūra yra analitinė. Šis esminis tipologinis skirtumas lemia daugybę iššūkių, su kuriais susiduria vertėjai. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius vertimo aspektus, gramatinius niuansus, sintaksės ypatumus ir pasidalinsime praktiniais patarimais, padedančiais pasiekti aukščiausią vertimo kokybę.
Sintetinis lietuvių kalbos lankstumas prieš analitinį norvegų kalbos griežtumą
Lietuvių kalbos žodžių santykiai sakinyje yra išreiškiami galūnėmis. Turėdama septynis linksnius, lietuvių kalba leidžia labai laisvą žodžių tvarką sakinyje, nes galūnė visada aiškiai parodo žodžio funkciją (veiksnys, papildinys, aplinkybė ir t. t.). Norvegų kalba, priešingai, yra praradusi beveik visas linksniavimo formas (išskyrus kai kuriuos įvardžius ir kilmininko formą su galūne „-s“). Žodžių ryšiai norvegų kalboje yra nustatomi pagal griežtą žodžių tvarką sakinyje ir prielinksnių pagalbą.
Vertėjui tai reiškia, kad lietuviško sakinio, kuriame pabrėžiamas tam tikras žodis jį perkeliant į sakinio pradžią ar pabaigą, negalima išversti tiesiogiai keičiant žodžių vietos. Norvegų kalboje tokia žodžių tvarka gali visiškai pakeisti prasmę arba padaryti sakinį gramatiškai neteisingą. Pavyzdžiui, lietuviškame sakinyje „Knygą skaito vaikas“ aišku, kas ką skaito, dėl galūnių. Norvegų kalboje tiesioginis vertimas „Boken leser barnet“ skambėtų keistai arba reikštų, kad knyga skaito vaiką, todėl būtina naudoti standartinę SVO (veiksnys-tarinys-papildinys) tvarką: „Barnet leser boken“.
Griežta norvegų kalbos V2 taisyklė ir jos įtaka sintaksei
Vienas svarbiausių norvegų kalbos sintaksės bruožų yra vadinamoji V2 (verb-second) taisyklė. Tai reiškia, kad tiesioginiuose teigiamuose sakiniuose asmenuojamasis veiksmažodis (tarinys) visada turi būti antrojoje sakinio pozicijoje. Jeigu sakinio pradžioje atsiranda aplinkybė (pavyzdžiui, laiko ar vietos nuoroda), įvyksta inversija – veiksnys ir tarinys susikeičia vietomis.
Lietuvių kalboje mes galime sakyti: „Vakar aš mačiau jį“ arba „Vakar mačiau jį aš“, arba „Aš jį mačiau vakar“. Norvegų kalboje, jei sakinį pradedame laiko aplinkybe „I går“ (Vakar), veiksmažodis privalo eiti iškart po jos: „I går så jeg ham“ (Vakar mačiau aš jį). Šios taisyklės nepaisymas yra viena dažniausių pradedančiųjų vertėjų klaidų, dėl kurios tekstas skamba nenatūraliai ir neprofesionaliai. Todėl vertėjas turi gebėti persiorientuoti iš lietuviško sintaksinio laisvumo į griežtai reglamentuotą norvegišką struktūrą.
Lietuviškų linksnių konvertavimas į norvegiškas prielinksnines konstrukcijas
Kadangi norvegų kalboje nėra linksnių sistemos, visi lietuviški linksniai (išskyrus vardininką) turi būti išreiškiami naudojant prielinksnius (preposisjoner) arba keičiant žodžių tvarką sakinyje. Tai ypač aktualu verčiant vietininką (lokatyvą) ir įnagininką (instrumentalį).
Lietuviškas vietininkas „Vilniuje“ arba „mokykloje“ norvegų kalboje reikalauja tinkamo prielinksnio pasirinkimo. Čia susiduriama su dideliu iššūkiu, nes norvegų kalboje egzistuoja sudėtingos taisyklės, kada vartoti „i“, o kada „på“. Pavyzdžiui, sakoma „i Oslo“ (Osle), bet „på Lillehammer“ (Lilehameryje). Taip pat „i skolen“ (mokykloje), bet „på universitetet“ (universitete). Neteisingas prielinksnio parinkimas iškart išduoda, kad tekstas verstas ne gimtakalbio. Įnagininkas, reiškiantis įrankį ar priemonę (pvz., „rašyti rašikliu“, „važiuoti autobusu“), norvegų kalboje verčiamas naudojant „med“ (su) arba „by“ (transportui): „skrive med en penn“, „reise med buss“.
Artikelių kategorija: ko nėra lietuvių kalboje
Lietuvių kalboje artikelių nėra. Daikto apibrėžtumą ar neapibrėžtumą mes išreiškiame kitomis priemonėmis: įvardžiuotinėmis būdvardžių formomis (pvz., „baltasis lokys“), žodžių tvarka sakinyje ar kontekstu. Norvegų kalboje artikelių vartojimas yra privalomas ir labai griežtas. Norvegų kalba skiria vyriškąją (en), moteriškąją (ei) ir beasmenę (et) giminę.
Daikto apibrėžtumas norvegų kalboje išreiškiamas pridedant artikelį kaip galūnę prie daiktavardžio (pvz., „en bok“ – knyga, „boken“ – ta knyga). Vertėjas, versdamas iš lietuvių kalbos, turi nuolat analizuoti kontekstą, kad suprastų, ar lietuviškas daiktavardis konkrečioje situacijoje yra žinomas (apibrėžtas), ar minimas pirmą kartą (neapibrėžtas). Taip pat svarbu nepamiršti dvigubo apibrėžtumo taisyklės (dobbelt bestemthet), kai prie apibrėžto daiktavardžio pridedamas būdvardis (pvz., „den store boken“ – ta didelė knyga).
Bokmål ar Nynorsk: norvegų kalbos rašytinių variantų pasirinkimas
Norvegijos Karalystė turi dvi oficialias rašytines kalbos formas: Bokmål (knyginė kalba), kuri yra labiau paplitusi ir stipriai paveikta danų kalbos, ir Nynorsk (naujoji norvegų kalba), sukurta XIX amžiuje remiantis Norvegijos regionų dialektais. Nors abi formos yra teisiškai lygiavertės, praktikoje apie 85–90 % visų tekstų, verslo komunikacijos ir žiniasklaidos turinio yra rašoma Bokmål variantu.
Prieš pradedant vertimo projektą, vertėjas privalo išsiaiškinti tikslinę auditoriją ir užsakovo reikalavimus. Jei vertimo užsakyme nenurodyta kitaip, numatytasis pasirinkimas beveik visada yra Bokmål. Tačiau verčiant valstybinių institucijų dokumentus, vadovėlius ar regioninei auditorijai skirtą turinį Vakarų Norvegijoje, gali prireikti būtent Nynorsk formos. Šių formų gramatika ir žodynas skiriasi, todėl reikalauja specifinių žinių.
Kultūriniai niuansai ir lygybės principas komunikacijoje
Vertimas – tai ne tik žodžių perkėlimas iš vienos kalbos į kitą, bet ir kultūrų suderinimas. Norvegijos visuomenė pasižymi itin stipriai išreikštu egalitarizmu ir lygybės principu. Tai tiesiogiai atsispindi kalboje. Skirtingai nei lietuvių kalboje, kur kreipimasis „Jūs“ yra mandagumo ir pagarbos standartas bendraujant su nepažįstamaisiais ar vyresniais žmonėmis, šiuolaikinėje norvegų kalboje kreipinys „De“ (Jūs) praktiškai nebevartojamas. Visi – nuo studento iki įmonės vadovo ar net politiko – vieni į kitus kreipiasi „du“ (tu).
Tiesiogiai išvertus lietuviškus mandagius kreipinius ir oficialų toną į norvegų kalbą, tekstas gali atrodyti pernelyg atsiribojęs, pasenęs ar net arogantiškas. Norvegų kalboje mandagumas išreiškiamas ne oficialiais įvardžiais, o draugišku tonu, modaliniais veiksmažodžiais ir tokiomis frazėmis kaip „takk“ (ačiū) bei „vennligst“ (prašom). Vertėjas turi sugebėti sušvelninti lietuvišką formalumą, pritaikydamas jį prie norvegiško bendravimo stiliaus, neprarandant pagarbos turinio esmei.
Praktiniai patarimai ir naudingi įrankiai lietuvių-norvegų kalbų vertėjams
- Naudokitės patikimais žodynais: Venkite vien tik nemokamų automatinių vertėjų. Naudokitės oficialiais ištekliais, tokiais kaip „Ordbøkene“ (ordbokene.no), kurį palaiko Bergeno universitetas ir Kalbos taryba, kad patikrintumėte žodžių giminę, rašybą ir linksniavimą tiek Bokmål, tiek Nynorsk variantuose.
- Atkreipkite dėmesį į sudėtinius žodžius: Norvegų kalboje, kaip ir vokiečių, labai dažnai kuriami sudėtiniai žodžiai (sammensatte ord). Lietuviški žodžių junginiai (pvz., „automobilio raktelis“) norvegų kalboje turi būti rašomi kartu: „bilnøkkel“ (ne „bil nøkkel“). Klaidingas žodžių atskyrimas (særskriving) yra viena dažniausių klaidų, keičiančių prasmę.
- Lokaliai pritaikykite matavimo vienetus ir formatus: Nepamirškite, kad Norvegijoje dešimtainė dalis skiriama kableliu, o tūkstančiai – tarpu arba tašku. Taip pat laiko ir datų formatai turi atitikti vietinius standartus.
- Pasitelkite gimtakalbį redaktorių: Kadangi norvegų kalba pasižymi didele tarmių įvairove ir specifiniu sakinių ritmu, galutinį vertimą, ypač skirtą rinkodarai ar viešam publikavimui, visada rekomenduojama atiduoti peržiūrėti norvegų kalbos specialistui (native speaker).