Vertimas iš lietuvių kalbos į švedų kalbą yra sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik puikaus abiejų kalbų žodyno išmanymo, bet ir gilaus struktūrinių bei kultūrinių skirtumų supratimo. Nors abi kalbos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, lietuvių kalba yra konservatyvi baltų kalba, pasižyminti sintetiškumu ir gausia morfologija, o švedų kalba – analitinė šiaurės germanų kalba su griežta žodžių tvarka ir išvystyta artikelių sistema. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria vertėjai, ir pateiksime naudingų patarimų, kaip užtikrinti tikslų ir natūraliai skambantį vertimą.
1. Sintaksė ir žodžių tvarka: laisvė prieš griežtas taisykles
Lietuvių kalbos žodžių tvarka sakinyje yra gana laisva, nes gramatinius ryšius tarp žodžių išreiškia linksnių galūnės. Keičiant žodžių vietą, dažniausiai keičiasi tik loginis kirtis ar stilistinis atspalvis. Tuo tarpu švedų kalbos sintaksė yra itin griežta ir remiasi V2 (angl. Verb-Second) taisykle. Tai reiškia, kad tiesioginiame teigiamame sakinyje asmenuojamasis veiksmažodis visada turi būti antrojoje pozicijoje, nesvarbu, koks elementas stovi sakinio pradžioje.
- Lietuvių k.: Vakar mes nuėjome į kiną. / Į kiną vakar nuėjome mes.
- Švedų k.: Igår gick vi på bio. (Žodžiu: Vakar nuėjome mes į kiną – veiksmažodis gick išlieka antroje vietoje).
Vertėjas privalo automatiškai pertvarkyti lietuvišką sakinį taip, kad jis atitiktų švedų kalbos sintaksės modelį SVO (veiksnys-tarinys-papildinys) arba pritaikyti inversiją, kai sakinys pradedamas aplinkybe. Ignoruojant šią taisyklę, tekstas švedų kalba skambės nenatūraliai arba bus gramatiškai netaisyklingas.
2. Apibrėžtumo kategorija ir artikelių iššūkis
Lietuvių kalboje nėra artikelių. Apibrėžtumas ar neapibrėžtumas dažniausiai išreiškiamas įvardžiuotinėmis būdvardžių formomis (pvz., „baltasis lokys“ prieš „baltas lokys“), žodžių tvarka arba kontekstu. Švedų kalboje apibrėžtumo sistema yra viena iš svarbiausių daiktavardžio kategorijų, išreiškiama žymimaisiais ir nežymimaisiais artikeliais (en ir ett) bei galūnėmis.
Švedų kalba naudoja vadinamąją dvigubo apibrėžtumo konstrukciją (šved. dubbel bestämning), kai prieš apibrėžtą daiktavardį su būdvardžiu vartojamas laisvasis artikelis, o pats daiktavardis gauna apibrėžtą galūnę:
- Neapibrėžta: en stor bok (didelė knyga)
- Apibrėžta: den stora boken (ta didelė knyga / didžioji knyga)
Vertėjui svarbu tiksliai identifikuoti lietuviško teksto kontekstą: ar kalbama apie pirmą kartą minimą objektą (reikalauja nežymimojo artikelių), ar apie jau žinomą ir identifikuotą objektą (reikalauja žymimosios formos). Netinkamas artikelių parinkimas gali pakeisti sakinio prasmę arba apsunkinti teksto suvokimą švediškai kalbančiam skaitytojui.
3. Linksniavimo sistemos transformacija į prielinksnes
Lietuvių kalboje yra septyni linksniai, atliekantys įvairias sintaksines funkcijas. Švedų kalba yra beveik visiškai praradusi linksniavimą (išskyrus kilmininką su galūne -s). Todėl lietuvių kalbos linksnių reikšmės švedų kalboje yra perteikiamos naudojant prielinksnius (i, på, till, av, med, för ir kt.) arba keičiant žodžių tvarką.
Štai keletas pavyzdžių, kaip lietuviški linksniai tampa prielinksnėmis konstrukcijomis:
- Naudininkas (kam?): „atiduoti skaitytojui“ → ge till läsaren
- Vietininkas (kur?): „mieste“ → i staden; „stotyje“ → på stationen
- Įnagininkas (kuo?): „rašyti pieštuku“ → skriva med en penna
Didžiausias iššūkis – parinkti tinkamą švedų kalbos prielinksnį, nes jų vartojimas dažnai priklauso nuo fiksuotų idiominių junginių (kolokacijų). Pavyzdžiui, lietuviškas vietininkas „mokykloje“ verčiamas kaip i skolan, tačiau „universitete“ – på universitetet. Vertėjas privalo gerai išmanyti šiuos valdomus ryšius.
4. Lietuvių kalbos dalyvių ir pusdalyvių vertimas
Lietuvių kalba garsėja savo turtinga ir sudėtinga neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų sistema: dalyviais, pusdalyviais ir padalyviais. Švedų kalba tokių tiesioginių atitikmenų neturi. Nors švedų kalboje egzistuoja esamojo laiko dalyvis (baigiasi -ande/-ende) ir būtojo laiko dalyvis (perfekt particip), jų sintaksinis vaidmuo ir vartojimo dažnumas skiriasi.
Lietuviškos konstrukcijos su dalyviais dažniausiai verčiamos į švedų kalbą keliais būdais:
- Šalutiniais sakiniais: „Perskaitęs knygą, jis užgesino šviesą“ → När han hade läst boken, släckte han ljuset.
- Prepozicinėmis frazėmis: „Einant namo, prasidėjo lietus“ → Under vägen hem började det regna.
- Koordinuotais sakiniais (su jungtuku och): „Jis stovėjo šypsodamasis“ → Han stod och lo.
Svarbu vengti pažodinio lietuviškų dalyvių vertimo į švediškas formas, nes tai sukurtų gremėzdišką, archajišką ir sunkiai skaitomą tekstą.
5. Kultūriniai skirtumai ir kreipinių etiketas
Vertimas nėra tik žodžių pakeitimas kitos kalbos žodžiais – tai ir kultūrinis tarpininkavimas. Vienas ryškiausių lietuvių ir švedų kultūrinių bei kalbinių skirtumų yra kreipimosi formos. Lietuvių kalboje vis dar griežtai laikomasi mandagumo formos „Jūs“ bendraujant su nepažįstamaisiais, klientais ar vyresnio amžiaus žmonėmis.
Švedijoje septintajame dešimtmetyje įvyko vadinamoji „Du reforma“ (šved. du-reformen), po kurios kreipinys du (tu) tapo standartu visose visuomenės sferose – nuo mokyklų iki verslo ir valstybinių institucijų. Oficialiuose švediškuose tekstuose, reklamose ir elektroniniuose laiškuose vartotojai drąsiai kreipiasi vieni į kitus „tu“. Vertėjas, versdamas iš lietuvių kalbos oficialų laišką, turi nuspręsti, ar išlaikyti lietuvišką distanciją (kas švedų kalba skambėtų pernelyg formaliai ir šaltai), ar prisitaikyti prie švediškos lygybės kultūros ir vartoti du.
6. Praktiniai patarimai sėkmingam vertimui
Norint pasiekti maksimalią vertimo kokybę ir užtikrinti teksto lokalizaciją, rekomenduojama vadovautis šiomis taisyklėmis:
- Analizuokite kolokacijas: Švedų kalba yra turtinga pastovių žodžių junginių. Naudokitės tokiais šaltiniais kaip Svenska Akademiens ordbok (SAOB) ir kolokacijų žodynais, kad parinktumėte natūraliausiai skambančius veiksmažodžių ir prielinksnių derinius.
- Paprastinkite sakinio struktūrą: Lietuviški ilgi, periodiniai sakiniai su daugybe šalutinių sakinių ir dalyvinių konstrukcijų švedų kalboje turėtų būti skaidomi į trumpesnius, aiškesnės struktūros sakinius.
- Atsižvelkite į tikslinę auditoriją: Švedų tekstų tonas dažniausiai yra pragmatiškesnis, tiesmukesnis ir mažiau poetiškas nei lietuvių. Venkite pernelyg didelio patoso ir sudėtingų metaforų ten, kur reikia aiškumo.
- Naudokitės patikimais terminų bankais: Verčiant teisinius, medicininius ar techninius tekstus, būtina naudotis ES terminų baze IATE bei Švedijos nacionaliniu terminų banku (Rikstermbanken), kad būtų užtikrintas terminijos vienodumas.
Galutinis vertimo tikslas – sukurti tekstą, kurį skaitydamas švedas net neįtartų, kad tai yra vertimas. Atidus sintaksės taisyklių taikymas, apibrėžtumo kategorijos valdymas ir kultūrinis jautrumas yra trys pagrindiniai ramsčiai, leisiantys pasiekti šį rezultatą.